Vidurnaktis dar viena surūkyta cigaretė šaltame balkone ir jau guliu lovoj. Nesumiega. Gaila. Norėtųsi pamiegot gerai bent vieną naktį, bet, matyt, nepavyks. Ryte juk teks šokt iš šiltų patalų į šaltus drabužius, išgert stiprios kavos su trupučiu pieno, taip pat nepamirštant ir sutraukti dar vieną nuodų lazdelę. Diena tuo ir prasideda. O paskui, kaip įprasta, ir vėl lįst i kažkur skubančių ir piktų žmonių minią. Kas rytą, vis iš naujo, tampame dar vienu varžteliu šioje sistemoje, kuri tampa tokia pastovi, kad net bloga darosi. Žudanti ir pilka kasdienybė tokia galia plauna smegenis, kad vieni jau nebeįsivaizduoja savo gyvenimo kitu ritmu, kiti- plaukia prieš srovę ir įvairina savo gyvenimą kaip tik įmanydami. O treti, tiems kam jau pasimaišė, pasiįvairina jį tiesiog jį užbaigdami, kiti tik bando taip į save atkreipti dėmesį. O dar sako, kad gyvūnai- kvailesni už mus, žmogystas. Gyvūnai bent jau nesižudo. Taip, lengviausia yra aimanuoti, kad visi aplinkui yra prieš tave, kad gyvenimo nėra, ar jis nebemielas, todėl kam bereikia gyvent. Na taip, būna sunkių akimirkų, bet jos praeina ir tuomet mūsų pasaulėlį apšviečia Saulė. Bet geriau jau nuleist rankas, padovanot savo kūną žemei, krosniai ar universitetiniams tyrimams. O apie artimuosius, ar kas nors pagalvoja? Gal ir pagalvoja, bet labai jau egoistiškai. Bet nepagalvojame, kad jiems gyvenimą, žengdami tokį žingsnį, gyvenimą tikrai paspalviname, tik va viena spalva, ir tai juoda. O kas būtų jeigu visi imtumėme žudytis? Va atsikeli ryte, pamatai, kad už lango blogas oras, šalta, žiema, bet sniego nėra(nes sniegas jau egzotika tapo) ir pradedi ta****es ryt, kilpa rišt ar peilį galąst. O ką daryt afrikiečiams ar tiems, pas kuriuos išvis sniegas nekrenta? Na nekrenta pas juos iš dangaus die balti pūkeliai ir nors tu ką. Su lietum tai jie susitvarko, pašoka lietaus šokį ir pradeda pilt kaip iš kibiro, o va su sniegu, matyt, dar neišmoko elgtis.
Kaip ir mūsų visuomenė, dar neišmoko gyvent taip, kad būtų šilta vien savo paties užpakaliui. Lipam per galvas, kad tik geriau būtų, o kad kitus smukdai, tai jau nebesvarbu pasidaro. Pas mus mieliau pasidžiaugs jeigu kaimyno troba,(ir ta basliais paramstyta) suliepsnos, negu pasidžiaugs, kad va, kaimynėlis milijoną laimėjo, tai gal nugriausi tą palapinę ir namą pastatysi. Ką pas mus labiausiai mėgsta bobulės daryt, išskyrus pliotkint kiemely ant suoliuko? Pavydėk ir girtis jos dar labai mėgsta. Teko paklausyt kartą poliklinikoje eilės belaukiant, ogi žiūriu sėdi dvi ir viena iš jų(matos mandresnė tokia) giriasi „tyliai“ , kad net visas koridorius skamba, kaip jos, mat, anūkėlis į Angliją išvažiavo dirbt ir dabar jau piniguose maudosi. Net šyptelėjau. Nesiginčysiu, anksčiau buvo ten kur gerai užsidirbt, kiti užsidirbę net savo verslą įkūrė, o dabar kas ten? Ogi nieko! Vargsti, juodą darbą dirbi ir palieki tuos pinigus ten pat. Retas, kuris beparsiveža iš ten apvalią sumą. Baigėsi tie laikai, kai Anglija buvo tarsi aukso kasykla, kurioje gali kastis kiek nori ir neštis, kiek pakeli. O jeigu nepakeli, tai dar ir vežimą parsivarai. Na bobulių akimis žiūrint, tai jeigu jau išvažiavai i užsienį dirbt, tai mažų mažiausiai turi grįžt su dviem lagaminais pinigų. O jeigu pasiseka ir dar į užsienį mokintis išvyksti tai jau genijus. Bobulė iš kaimo tuoj „Teo Lt“ paslaugom nemokamom pasinaudoja, paskambina visam kaimui, pasigiria, kialę paskerdžia(čia mažiausiai) ir išleistuves daro(kurios trunka kaip veselė). Niekam nerūpi, kad ta mokymo įstaiga, kur išvyksta anūkėlis mokintis yra mūsų profesinės mokyklos lygio. Svarbu garsiai pasakyt, kad į užsienį. Išvyksta koks kaimo japas į užsienyje Lietuvą garsina savo žygdarbiais. Čia, žiūrėk, juodaodį penkiese prilupo, čia alaus butelaitį iš parduotuvės nugvelbė. Bijo jau ten tautiečių mūsų. Juk jeigu lietuvis į barą atėjo, tai be muštynių neapsieis, o jeigu dar su treningais ir nublizginta makaulė, tai ir į traumatologinį siuntimas bus išrašytas. Gražu žiūrėt.
Ir kaip Europai į subinę (atsiprašant) lendam, irgi gražu žiūrėt. Tai kiek gi reikia būt vazelinu išsitepus, kad taip lįst giliai. Juk mes europiečiai. Tikrų tikriausi. Ir įstatymai pas mus – kaip Europoj. Gerai pagalvojus, esame hibridinė šalis(į įstatymus žiūrint). Iš kiekvienos šalies paimame po įstatymą, dar truputį savo absurdo prikuriame, ir priimame ir matai, Lietuviai jau kaip Europiečiai gyvena. Nesvarbu, kad juose vien spragos ir absurdo apraiškos, svarbu, kad parodyt, jog dirbi. Užmerkia seimūnai mūsų į tai akis ir bėga i bariuką naujo įstatymo laistyt. Tik ar ilgai džiaugsimės ir laistysim? Kažin, kaip kitose šalyse referendumai dėl stojimo į ES vyko. Gal kaip ir Lietuvoj? Nors kažkaip nesitiki. Taigi TV ir radijas plyšdavo tiesiog nuo raginimų eit balsuot: „Atneškite lipduką „Aš balsavau“į bet kurį Minima, Media, Maxima ar Saulutė prekybos centrą ir tik už 1ct. galėsite įsigyti butelį alaus!“. Sukilo Lietuviai ir bėgte į rinkimų apylinkes balsuot, kaip čia taip, alaus bonką, už vieną padėtą varnelę, duoda, negi nepaimsi?
Na, paragavot alaus? Skanus buvo? O va dabar skundžiamės, kad kainos didelės, atlyginimai maži. Va, mokytojai, negaus 200Lt. Už streiką ir bėdavojasi dabar. Bet juk žinojot, gerbiamieji, kad taip nutikti gali. Tai ir nutiko. Bet jus išgirdo ir suprato jūsų ketinimus, o tai jau gerai. Atiduos jums valstybė tuos 200Lt. Algas pakeldama. Tik palukėkit truputį. Viskas savo laiku. Tuoj valdininkėliai mūsų prisikiš kišenes, kol plyšt pradės, o tada jau ir paprastiems darbininkams atrieks gabaliuką. Nors jeigu mūsų didžiai gerbiamas Valdas seimą išvaikys, tai teks laukt kol naujasis kišenes prisipildys. Jie juk irgi žmonės, kaip čia taip, kiti gali imti, o mes ne? Imsim. Ir dideliais kiekiais.o jeigu sąžiningas būti, tai išstums tave iš ten ar pirštais užbadys. Ir vėl lauksim. Tik nežinia kiek.
Bet aukščiau galvas, mes juk Europiečiai. Dabar nevaržomi galim nuvažiuot į bet kurią europos šalį(eilėse pasienį nelaukdami) ir garsiai, laužyta anglų kalba ištart: „I am from Lithuania. A we are in European Union!” vien tai kiek džiaugsmo suteikia. Taigi aukščiau uostymo organus. Gal kuo aukščiau juos pakelsim, tuo greičiau gero gyvenimo kvapą užuosim, vis lengviau ant širdelės(nuo valerijono apsvaigusios) pasidarys. Ir žudytis noras praeis, ir tėvynėje liksit. Na o dabar dedu rašiklį ir išjungiu šviesą. Spoksosiu pro langą, gaila tik, kad jis pastoviai tą pačią programą transliuoja- kaimyninio daugiabučio langus. Na bet lauksiu geresnių laikų. Gal kada matysių dangų ar dar ką nors gero. Progresuojame vis dėlto.
P.S. čia nebuvo bėdavojimasis, o šiaip iš realaus gyvenimo paimti kadrai.
Rodyk draugams
