tam, kurio nepazistu.
Šlapia. Nuo plauku dar vis tebevarva pavasario lietaus
lašai. Vakaras buvo tikrai geras, tik gaila, kad taip greitai baigėsi. Iš
apšviesto miesto persikėlėm į tamsų kelią su viena kita pravažiuojančia mašina.
Ir kaip visada, turėjom apie ką šnekėt. Tiek daug mus vis dėlto sieja. Vėl
pasimatė rausvas uostamiesčio dangus. O norėtųsi, kad jis būtų tamsus. Jaučiuos
kaip vaikščiodamas po radiaciniu dangum. Toks jis atrodo netikras. Nors iš
kitos pusės, dabar viskas netikra. Klystu? Būk malonus ir pataisyk, tiesiog
paneik ką pasakiau. Lyja. Tiksliau pila. Sustojau tik pakeist valytuvą, o kaip
pajutau iš to netikro dangaus krentančius šiltus lietaus lašus, atidariau
dureles ir paprašiau, kad Ji išliptų. Kam? Norėjau su Ja pastovėt po lietum.
Kvaila? Sakysi, kad aš keistuolis? Tai, tikriausiai, tu esi keistas sutvėrimas,
nes nemoki džiaugtis paprasčiausiais dalykais. Tu, tikriausiai, moki džiaugtis
tik tai, ką gali apčiuopt. Arba tai, kas yra nenatūralu, bet atrodo gražiai.
Atleisk, bet geriau nesiartink. Neturiu tau ką pasakyt. Pakėliau galvą į viršų
ir šypsojaus lietuj. Šypsojaus taip, kaip mažas vaikas šypsosi pakėlęs galvą į
dangų, kai pradeda snigt. Galbūt ta šypsena liko nepastebėta, bet ji tikrai
buvo. Štai ir vėl dėžėje su šonuose pritvirtintais keturiais ratais judam Jos
namų link. Vanduo taškosi į šalis. Nieko nematau, bet ir nereikia. Net
nepastebėjau, kaip atsiradom pas ją kieme. Šūdas! Išjungiau variklį, norėjau
dar bent kelias minutes pasėdėt ir patylėt, bet.. Nuoširdi šypsena, stiprus
apkabinimas ir pamatau tik Jos nugarą, kuri greitai pasislepia už laiptinės
durų. Likau tik aš, lietus ir kelias. Važiavau lėtai žiūrėdamas į priekį, bet
galvoje virė mintys. Jos keitėsi viena po kitos, kaip keičiasi lietaus lašai
ant stiklo. Vieni tik atsitrenkia, kiti jau nuvarva. Klausi apie ką galvojau?
Apie tai, kaip bunka žmonės. Suprantama, ne mano tai reikalas, kiekvienas
elgiasi kaip nori, bet kad toks masinis atbukimas jau išvedė iš kantrybės.
Sakysi, kad aš save iškeliu aukščiau kitų? Nežinau ar taip galima pavadint, nes
aš bent jau matau savo ir kitų klaidas, o tu, dažniausiai, matai tik kitų
klaidas ir bukumą, kai pats esi dar bukesnis. Su tokiom mintim nejučia
atsiradau prie namų. Išlipau ir stovėjau. Stovėjau ir jau tuomet mąsčiau kaip
gražiai lyja. Tiek to, einu namo. Užteks. Ir va, sėdžiu minkštam krėsle ir
rašau TAU, kurio nepažįstu ir galbūt niekuomet nepažinsiu. O tikriausiai tavęs
net nėra šiam pasauly, tuo ir geriau.
Ačiū tau. (čia jau tau, kuri esi realiame gyvenime ir kurią
visad malonu pamatyt)