Kiekvienas minčių antplūdis- didina įrašų skaičių

…And they say that a hero can save us.
Im not gonna stand here and wait…

Būtent šitie žodžiai turėjo pradėt šita rašliavą. Kodėl? Priežastis tik viena. Vienintelė. Ji. Ta, kuri man neleido nuleist rankų, verkt ir liūdėt. Ta, kuri man davė labai stiprų spyrį į subinę, kad pradėčiau vėl judėt ir gyvent savo truputį primirštą gyvenimą. Prasidėjo viskas seniai ir net nesitikėjau, kad šis žmogus verks ant mano peties ir taip pat duos savąjį, kai man jo reikės. Keista, bet labai malonu ir gera.
Susitikau ją visai netikėtai, kai atėjau į barą tik pasedėt, išgert 40gr „Žalių Devynerių“ su juoda arbata ir paskaityti iš bibliotekos paimtą seną, nutriušusią ir pageltusiais puslapiais E.M.Remarko knygą. Žinojau, kad šįvakar ją vešiu namo ir mašina vėl bus pripildyta šilumos bei švytės nuo jos šypsenos. Taip ir buvo. Vežiau ne dėl to, kad tai būtų tarsi pareiga ar noras padėti, tai buvo noras pabūti su ja dviese. Tik dviese! Tuomet mūsų lūpos susilietė. Jos įsisiurbė vieną į kitą, nes buvo to labai pasiilgusios. Net per daug. Nors per daug ir nebūna. Nenorėjau niekur skubėt, norėjau džiaugtis Ja. Jaust šalia, liest, bučiuot. Galų gale girdėt jos balsą ir matyti akis, kurios tokios gyvos ir kerinčios, kaip reta.
Štai. Jau šviečia jos namai. Viskas, kas nuostabu- greit baigiasi. Bet kodėl?! Juk tai galėtų būti mūsų naktis, bet ne.. Mes negalėjom vienas kito paleist. Prisiglaudžiau prie jos ir sutraukiau jau beveik susmilkusią cigaretę. Po to dar viena. Tai tarsi pasiaiškinimas, kodėl neišvažiuoju, nors abu puikiai žinom tiesą. Iš plaučių išsiveržė paskutinis cigaretės dūmas, nuorūkos išlėkė per langą, o ji atsistojo ir išėjo, prieš tai pasakiusi žodžius, nuo kurių ašaros norėjo kauptis akyse. O mintyse skambėjo žodžiai: „Nepyk, kad negaliu mylėti tavęs…“ O gal ir galiu. Gal dar ne laikas. Gal vieną ryte pakilęs iš per trumpos lovos suprasiu, kad Ji yra ta vienintelė. Gal.. Tačiau šiuo metu yra kaip yra. Palydėjau ją žvilgsniu.
Jau važiuoju. Pirštai laiko cigaretę ir vairą. Skamba vis dar ta pati daina. Dar. Dar. Ir dar… Prieš akis jos veidas. Ant lūpų jaučiu jos minkštų ir saldžių lūpų skonį. Dar užuodžiu jos kvepalus. Jie jai labai tinka. Rankos taip ir siekia apkabint Ją, bet, deja, Ji jau išlipo.. Liko tik tuščia keleivio sėdynė ir jos šiluma. Plaukiu apšviesta gatve ir net nepajaučiu, kaip atsirandu prie namų. Užsigalvojau. Iškeliu kojas į lauka, paskutinį kartą pasižiūriu į tą vietą, kur jis sėdėjo ir nusišypsojęs, išlipu. Trinktelėjęs durim, paspaudžiu mygtuką, išgirstu pyptelėjimą ir apsisukęs nueinu. Į tamsą…

Vakaras buvo visai neblogai. Šaltas vėjas ir lietus prie marių, mašinos vairas, dantyse smilkstanti cigaretė. Galiausiai atsidūrėm pas Armoniką. Šilta. Alus, degtine buvo paserviruoti ant stalo, tiksliau ant žemės. Lituanikos bonkė, nedidelė čierka ir tarybinė stiklinė. Gaila, kad ir šį vakarą neteks įsipilt šito gundančio skysčio i skrandį. Teko gurkšnot savo nealkoholinį alų. Nežinau kodėl jis vadinamas alum, nors jis net skonio alaus neturi. Keisti tie gamintojai, kam žmones apgaudinėt,nejaugi ir taip melo trūksta gyvenime?!

Persikraustėm į virtuvę, mat ėst užsimanėm. Alaus baklaškė sukos ratu, kartais neaplenkdama ir manęs. Viskas būtų buvę gerai jeigu ne ponas M., kuris užsiminė apie bambą ir staiga visi prisiminė, kad pas mane jos nėra. Taip! Aš neturiu bambos. Na toks jau aš esu. Ir va nuo to momento visiems staiga atsirišo liežuviai ir tas skaudus žodis „bamba“ buvo kiekvienam sakinį vis pavartojamas. Ot draugai. Na ką gi, matyt, teks susitaikyti su tuo ir pasijuokt pats iš savęs. Kokių tik versijų apie mano bambos dingimą nebuvo pasiūlytos: „Tavo bamba yra saugoma valstybinio banko seife“ „Gimdymo namuose buvo įvykdyta vagystė. Pavogė tavo bambą“. Ir tokie pasisakymai sekė vienas po kito. Ir kiekvieną jų vis palydėdavo garsus juokas. Lengva jums gyvent su bambom, o man taigi ir kompleksą galite įvaryti. Besarmačiai!

Ir va nuo to momento pradėjau garsiai svarstyti. Kas manęs, bebambio, laukia ateityje? Kokios mano perspektyvos? Na jūs tik įsivaizduokite, į mokyklą nepriims, nes sakys, kad mums kažkokių bebambių nereikia. Rašant CV reiktų paminėt,kad neturiu bambos, o darbdavys vos tik tai perskaitęs šita iškart pagalvotų, kad man arba su galva negerai, arba išsigimėlis kažkoks. Na kuriai firmai reikalingas išsigimėlis darbuotojas? O kaip gi susirast žmoną? Kam aš toks keistas reikalingas būsiu? Įsivaizduokit, guli pliaže su vyrų, o pro jį einantys žmonės juokiasi ir komentuoja tai, kad va, žmogus be bambos. O žmoną badytų pirštais ir vadintu ją nevisprote. O jeigu tapčiau gėjum? Dar nevėlu apsispręst dėl savo lytinės orientacijos, bet kas iš to. Gėjam reikia kuo daugiau skylučių, o pas mane kaip tik atvirkščiai- viena mažiau,negu įprasta. Nebūsiu gėjus! Kunigų seminarija? Juk ten visi lygūs. Nė velnio. Sakytų, kad esu velnio sukurtas ir nepriimtų. Nusižudyt? Gal. Bet ne, mirtis turi pati ateit. Susidegint krematoriume? Idėja visai įdomi, tik kad sprogčiau aš ten, o ne sudegčiau, nes jei nėra bambos, tai ir orui iš pilvo ertmės nėra pro kur išeit. Bet paskui gerai pagalvojau ir sugalvojau: juk galima iš savo negalių pasidaryti gerus pinigus. Seniau moterys specialiai augindavosi barzdas ir eidavo į cirką. O aš galėčiau būti eksponuojamas kaip išskirtinis šioje žemėje. Bet tai labai miglota idėja ir niekas nesiryš į tai investuoti. Galiausiai išvedžiau išvada: „Nėra bambos- nėra žmogaus!”.

Bet juk pasaulyje yra gerų žmonių? Netikite? Tai skaitykite toliau. Manęs draugai nenorėjo priimti į savo „Bambinių“ kompaniją, bet vienas iš jų (nuo šiol jis tapo mano superherojus ) padarė man bambą! Nors ir labai iš pradžių buvo su ja susigyvent, bet viskas vystosi po truputį. Buvau praradęs koordinacija (nelengvas tas darbas, bamba turėt ) , bet ko vardan pripažinimo nepadarysi.:) Taigi pasveikinkit mane, nuo šiol aš esu „Bambinių“ gaujos narys. Vėl gyvenimas gražus ir spalvotas!

Na taip, jus galite pasakyti, kad pabaiga graži kaip kokiame holywood'iniame filme, bet ,pasirodo, buna ir realiame gyvenime gražios pabaigos:)

NAUJOJI BAMBA:

 http://www.blogas.lt/uploads/a/alkopunk/146430.jpg

Tikriausiai vos ne kiekvienas jau girdejo apie tragiska ivyki Skuodo rajone,kai lenktyniaudamas su kitu automobiliu,policijos pareigunas,budamas isgeres,prazude triju vaiku gyvybes.Ziauru ir sunkiai suvokiama,bet yra kaip yra.taigi uz sita sunku nusikaltima jam gresia “sunki” bausme- 8metai uz grotu.gaunasi taip,kad uz kiekviena prazudyta gyvybe yra duodama po 2,5metu kalejimo.Paradoksas,bet uz briedzio nuzudyma yra duodama daugiau,negu uz zmogau gyvybes atemima.Taip pat tikriausiai girdejote,kad buvo organizuota akcija: penktadieny nesti zvakutes prie policijos komisariatu.Nunesiau ir as.Nustebau rades ant laiptu apie 15zvakuciu,nes tokiam mieste,kaip Silale,tokios akcijos nera priimamos.Taigi viskas atrodytu normalu: zmones zvakutemis isreiske savo nuomone apie policijos pareigunus ir ju elgesy.Ta vakara didziausia nuostaba sukele tai,kad jau apie 20,30(praejus vos 1,5val nuo akcijos pradzios) zvakutes nuo komisariato laiptu buvo nurinktos.Kaip galima butu pavadint toky poelgy?geda?nemokejimas priimti kritikos? net nebezinau..o gal pareigunai pagalvojo,kad tai jiems sunestos dovanos?iki siol taip ir nesuprantu.